Kaip P.Stūmoklis "Latviją" vizitavo

Ne paslaptis, jog kai Pelargonija krovėsi savo limituoto svorio lagaminą, sėdėjau aš ant sofos ir kūriau planus, kaip pradurti jos lėktuvo padangą, kad mieloji mano Senoji niekur nevyktų.. Iš akių sruvo man ašaros susimaišę su krauju bei vakarykščiu alum, o Pelargonijai vos pajudėjus oro uosto link, širdį persmelkė nepakeliamas ilgesio skausmas.

Negalėjau delsti - "lagaminą" puoliau krautis ir aš.. Jau po dviejų savaičių kančių, abstinencijos, ilgesingų pokalbių skaipe, pavydo priepuolių ir aistringų susitaikymų bučiuojant webkemą, išėjau aš pro duris su krepšeliu, į kurį sutalpinau dvi lietuviškas dešras (nes šios formos niekas neatstos), stiklainiuką su lietuviška žemele, Pelargonijos batus, skėtį ir "Zanavykų" sūrį.

Jums gali pasirodyti, kad Latvija yra visai netoli nuo Lietuvos, tačiau primenu, jog šią šalį Pelargonija taip praminė tik patogumo dėlei..Todėl kelionė buvo išties ilga ir sunki - po 5 nemiegotų parų ištiso ėjimo, sušalus ir su radikulito susuktais keliukais, pakeliui, deja, nesusiturėjus ir panaudojus abi lietuviškąsias dešras, išdygau aš prie Pelargonijos slenksčio.

Nors tiek mano (po kelionės), tiek Pelargonijos (po poros savaičių mokslų Latvijoje) veido bruožai buvo kiek pasikeitę, lengvai pažinom viena kitą iš tatuiruočių. Jei nežinojote, Pelargonija išsitatuiravusi kinų hieroglifą, kurio reikšmę dar aiškinasi, po kaire ausim, bei vieną antakį, kurį prarado bebandydama padegti bezdalus, tuo tarpu aš - žirgą ir ant jo jojančią nuogą mergą kuri su liepsnojančiu kalaviju grasina devyngalviui slibinui krioklių fone ant dešinio skruosto ir drugelį ant kairio. skruosto.

Kad būtumėte matę kaip blizgėjo Pelargonijos akutės kai ji švelniai glostė savo seniai matytus batukus tyliai trepsėdama pėdutėmis (vis dar įviktomis į celofaninius maišelius) ant šalia lovos pabertos lietuviškos žemelės iš mano stiklainiuko..

Tada mes nusipirkom alaus. Tiesa, Latvijoj jis nebrangus ir geras, tik bėda, kad mažulyčiuose buteliukuose, todėl teko pirkti labai daug.

Štai taip po savaitės, su skaudama galva ir nuo alaus išvirtusiu pilvu, išėjau aš atgal į tėvynę. O graži ten šalis, norėtųsi sugrįžti..

Senos Pelargonijos nuotykiai paslaptingoje šalyje. I dalis

Vieną šaltą sausio naktį, susivyniojusi 20 kilogramų būtiniausių daiktų į skepetaitę, lyg sraunus pavasario upelis nučiurlenau į oro uostą ir išskridau į svečią šalį. Nesakysiu kokią, nes tai gali pakenkti mūsų su Stūmokliu propaguojamai privatumo politikai. Tačiau negi dabar nepapasakot apie savo gyvenimą ir nuotykius už jūrų marių? Taigi jūsų dėmesiui pateikiu pirmąją Senos Pelargonijos kelionių ir gyvenimo paslaptingoje šalyje (kurią patogumo dėlei pavadinkime "Latvija") gido dalį.

Jau minėti 20 kilogramų bagažo buvo tikras galvos skausmas. Liejant ašaras prie svarstyklių, rodančių 21, teko rinktis: alkoholis ar batai. Nekaltinu savęs, prieš mėnesį dar buvau jauna ir kvaila, tačiau kojom vistiek šalta. O 6 iš 11 (prašyčiau nesišaipyti!) mano kojų pirštų jau savaitę įtartinai pamėlę ir nejautrūs nei kutenimui nei taukštelėjimams plaktuku. Kad užmaskuočiau šią gėdingą transformaciją, nusilakavau nagus. Bet, kadangi ši gudrybė tik dalinai pridengė tokį kraupų ir neestetišką vaizdą, teko nusilakuoti ir pačius pirštukus...

Atvykus į "Latviją", pasitiko sniegas, šaltis ir "Latvijos" gyventojai, kuriuos patogumo dėlei pavadinkime "latviais". Būdama šiek tiek pavėpus višta, nusileidus lėktuvui negalėjau prisiminti savo telefono pin kodo. Mano didžiam nustebimui aš jo neatspėjau per visus 3 bandymus! Gerai, kad bent puk kodo niekada nepamirštu.

Pirmosios dienos "Latvijoje" buvo visai smagios: vėjas pūtė ir drabstė sniegą man į veidą, klajojau basa pamėlusiom kojom, o praeiviai gatvėje mane lesino batonais ir badė (pirštais). Vaikščiojau į pirmąsias paskaitas ir vartydama akis bei sukdama plaukus aplink pirštą (kaip Plieninis Stūmoklis mokė) bandžiau užmegzti kontaktus su naujausiais bendramoksliais. Nežinia kodėl, dauguma pažiūrėję į mane apsiverkdavo, kiti tiesiog netekę žado tylėjo, negalėdami atitraukti akių. Taip, turiu kažką, kas neleidžia žmonėms likti abejingiems.

Taip pat turiu flat mate iš Italijos, kuri virtuvėj rūko žolę ir valgo mano daržoves bei, ką šiandien pastebėjau savo šerlochės holmsės akimis, tepasi (veidą?) mano kremu veidui. Nors ir nesu labai skūpa, kremą iš vonios persigabenau į savo kambarį ir paslėpiau po lova, o pomidorus kitą kartą ketinu prifarširuoti žiurkių nuodais.

Šiam kartui tiek, laukite tęsinio!