2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Senos Pelargonijos nuotykiai paslaptingoje šalyje. I dalis



Vieną šaltą sausio naktį, susivyniojusi 20 kilogramų būtiniausių daiktų į skepetaitę, lyg sraunus pavasario upelis nučiurlenau į oro uostą ir išskridau į svečią šalį. Nesakysiu kokią, nes tai gali pakenkti mūsų su Stūmokliu propaguojamai privatumo politikai. Tačiau negi dabar nepapasakot apie savo gyvenimą ir nuotykius už jūrų marių? Taigi jūsų dėmesiui pateikiu pirmąją Senos Pelargonijos kelionių ir gyvenimo paslaptingoje šalyje (kurią patogumo dėlei pavadinkime "Latvija") gido dalį.

Jau minėti 20 kilogramų bagažo buvo tikras galvos skausmas. Liejant ašaras prie svarstyklių, rodančių 21, teko rinktis: alkoholis ar batai. Nekaltinu savęs, prieš mėnesį dar buvau jauna ir kvaila, tačiau kojom vistiek šalta. O 6 iš 11 (prašyčiau nesišaipyti!) mano kojų pirštų jau savaitę įtartinai pamėlę ir nejautrūs nei kutenimui nei taukštelėjimams plaktuku. Kad užmaskuočiau šią gėdingą transformaciją, nusilakavau nagus. Bet, kadangi ši gudrybė tik dalinai pridengė tokį kraupų ir neestetišką vaizdą, teko nusilakuoti ir pačius pirštukus...

Atvykus į "Latviją", pasitiko sniegas, šaltis ir "Latvijos" gyventojai, kuriuos patogumo dėlei pavadinkime "latviais". Būdama šiek tiek pavėpus višta, nusileidus lėktuvui negalėjau prisiminti savo telefono pin kodo. Mano didžiam nustebimui aš jo neatspėjau per visus 3 bandymus! Gerai, kad bent puk kodo niekada nepamirštu.

Pirmosios dienos "Latvijoje" buvo visai smagios: vėjas pūtė ir drabstė sniegą man į veidą, klajojau basa pamėlusiom kojom, o praeiviai gatvėje mane lesino batonais ir badė (pirštais). Vaikščiojau į pirmąsias paskaitas ir vartydama akis bei sukdama plaukus aplink pirštą (kaip Plieninis Stūmoklis mokė) bandžiau užmegzti kontaktus su naujausiais bendramoksliais. Nežinia kodėl, dauguma pažiūrėję į mane apsiverkdavo, kiti tiesiog netekę žado tylėjo, negalėdami atitraukti akių. Taip, turiu kažką, kas neleidžia žmonėms likti abejingiems.

Taip pat turiu flat mate iš Italijos, kuri virtuvėj rūko žolę ir valgo mano daržoves bei, ką šiandien pastebėjau savo šerlochės holmsės akimis, tepasi (veidą?) mano kremu veidui. Nors ir nesu labai skūpa, kremą iš vonios persigabenau į savo kambarį ir paslėpiau po lova, o pomidorus kitą kartą ketinu prifarširuoti žiurkių nuodais.

Šiam kartui tiek, laukite tęsinio!

Komentarų nėra: