Meno kūrinius interpretuoti nelengva. Privalai visa siela pajausti ir užčiuopti (o tai pasiseka nedaugeliui!) menininko intencijų bei jų stebuklingo virsmo materija (ar kita substancija) prasmę. Todėl šiandienos pasiryžimas tyrinėti Vlado Urbanavičiaus “Krantinės arkos” prasminius klodus buvo, nors ir tyro bei vaikiškai nekantraus džiugesio gaubiamas, bet kartu ir skausmingų abejonių lydimas: ar pajėgsiu savo menka esybe pajausti ir, kas svarbiausia, adekvačiai skaitytojui pateikti savo ir kūrinio akistatos sukeltų išgyvenimų vaisių?
Artėjant link upės manyje tiesiog virte virė šios abejonės. Tačiau šiaip ne taip suėmiau save į rankas ir ryžtingai žengiau tolyn...
Štai. Aš jau ant tilto. Matau. Taip, matau... MATAU, MĄSTAU, STEBIU!! Argi tai ne STEBUKLAS?! Tiek daug jausmų, tiek daug minčių tarsi viesulas sukasi mano galvoje. Netekusi žado stoviu ir žiūriu. Iš karto suprantu kokio kalibro menas prieš mano akis! Visa net suvirpu, it šaltą rudens popietę vėjo užkalbintas berželis... Skruostu nurieda šilta ašara. Antroji dar kaitresnė! Negaliu jų sulaikyti, kai grožis toks ryškus, toks tikras, toks...! Lyg išgirstum naują dainą, tačiau širdis daužytųs taip, lyg būtų jos ritmu visą gyvenimą plakus. TAIP pasijutau aš. Parklupdyta, tačiau kartu ir tarsi prikelta iš pelenų. Apakinta, bet ir praregėjusi. Nes TAI, kas mano alkanas akis išgelbėjo iš bado pražūtingo, yra daugiau nei tiesa. Tai yra daugiau nei grožis. Kas gi tai? Sakysit vamzdis? Galbūt.
Tačiau, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, tuo pačiu metu gali būti sudėtinga it
įmantriausi galvosūkiai.
Nesišluostau ašarų. Tegu nudžiūna man ant veido. Telieka tik pėdsakai sūriųjų sielos vandenyno vilnijimų. Telieka ant veido vagos tuščios, kaip sielos tų žmonių, kurie šį dangišką šedevrą šūdinu vamzdžiu vadina.
Nu tikrai kad special vamzdis. 100 000 ar kiek ten?
Pyyyyyyyrst
